Kad jis būtų laimingas!

 

Kūdikiams reikia ne tik maisto, oro, šilumos ir pastogės, jiems būtinas fizinis kontaktas su kitu žmogumi. Pačios gamtos yra nulemta, kad ši savybė garantuotų žmonijos išgyvenimą.
Žmonės, kaip ir koalos, pandos, kengūros, beždžionės yra priskiriami nešiotinių grupei. Jiems nuo gimimo skirta augti įsikibus į mamą  ar kitą artimąjį tol, kol baigs vystytis ir taps savarankiški. Neveltui anglakalbėse šalyse paplitęs posakis "nine in, nine out": vaikelis, augdamas gimdoje, mamos yra nešiojamas devynis mėnesius, todėl gimęs, kad gerai vystytųsi, dar bent tokį patį laiką turi būti nešiojamas mamos ar kito globėjo.  Kuo artimesnį kontaktą jis užmezga su kitu žmogumi (pageidautina oda prie odos), tuo labiau pasitikintis savimi ir aplinka auga.  Gulėdamas lopšyje kūdikis mažai pažįsta aplinką, dažniau nuobodžiauja ir mažiau yra skatinamas jo vystymasis. Tyrimais įrodyta, o gyvenimiška patirtis patvirtina, kad pirmaisiais gyvenimo metais nešioti kūdikiai auga ramesni, pasitikintys savimi ir savarankiškesni. Todėl vaiką būtina nešioti, verkiantį tuojau pat paimti ant rankų ir nuraminti.

Didelė klaida buvo padaryta praėjusio amžiaus viduryje, kai žmogus buvo priskirtas lizdinių grupei kaip kačiukai, šuniukai, pelytės, kiškiai. Pastarieji gimsta dar akli, gerai jaučiasi be mamos, jei tik yra savo lizde su broliais ir sesėmis, o sunerimsta tik iškritę iš savo lizdo (guolio). Jie ilgai gali išbūti nežindę kol motina ieško maisto. Tačiau žmogus nėra lizdinis, nes jis paliktas lizde (lovelėje) verkia, turi būti pakankamai dažnai žindomas ir nurimsta ant mamos rankų.

Džiugu, kad šiais laikais grįžtama prie žmogaus esmės ir daugelis tėvų jau kitaip augina savo atžalas.
Kūdikių nešiojimas medžiaginėse nešioklėse suteikia jiems reikalingą kontaktą, o tėvams palieka laisvas rankas kitiems darbams.

Todėl norime pasidalinti savo patirtimi, paskatinti vaikų nešiojimo tradiciją, ir paversti tai visuotinai priimta praktika vaikų auginime.

Nacionalinio vaikų sveikatos ir žmogaus vystymosi instituto neuropsichologas James'as Prescott'as atrado ryšį tarp prisilietimų dažnumo ir žiaurumo tam tikrose kultūrose. Atlikęs keturiasdešimt devynių bendruomenių stebėjimus, Prescott‘as nustatė, kad tose kultūrose, kur vaikai susilaukia daug fizinio švelnumo – yra liečiami, apkabinami ir nešiojami – suaugusiųjų fizinio žiaurumo lygis yra žemas, ir atvirkščiai. Prescott‘as priėjo išvados, kad pagrindinė žmonių žiaurumo priežastis yra „...prisilietimo ir glamonėjimo trūkumas asmenybės formavimosi periodais“. Jungtinės Amerikos Valstijos pasaulyje pirmauja tėvų sumušamų ir nužudomų vaikų skaičiumi.

Paradoksalu, tačiau kuo daugiau nešiojame kūdikius, tuo anksčiau jie palieka mūsų rankas. Kaip rodo daugiau nei penkiasdešimt tyrimų, atliktų Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, nešiojami vaikai atsisėda, atsistoja ir pradeda vaikščioti anksčiau nei vaikai vakarų šalyse. Afrikos gentyse, kūdikiai leidžia laiką sėdėdami arba būdami vertikalioje padėtyje mamos glėbyje ir yra beveik nuolatos nešiojami. Afrikiečių vaikai dažnai visai nešliaužioja, o iš karto pradeda vaikščioti, priešingai nei dauguma pasaulio kūdikių. Afrikos genčių vaikai yra ne tik labiau išsivystę fiziškai, bet pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius yra nuovokesni nei mūsų mažyliai. Nešiojamas kūdikis, pusiausvyrai palaikyti naudoja galvą, jis žiūri tuo pačiu kampu kaip ir tada, kai  pradeda vaikščioti. Jo kaklas ir nugara yra ištiesti, šlaunys sulenktos, jis įsikimba į mamą ir už jos laikosi. Tokia aktyvi mankšta sudaro kontrastą plastikiniame dėkle monotoniškai gulinčiam kūdikiui, kuriam nereikia naudoti raumenų kovojant su gravitacija ar kelti galvos nejaučiant ryšio su mama, ir kuris, lyginant su nešiojamu kūdikiu, yra beveik pasyvus.
Mums atrodo, kad visi kūdikiai verkia ištisas valandas, nes mūsų kultūroje ilgalaikis verksmas yra įprastas dalykas. Daugelyje kitų kultūrų tai nėra normalu. Dažnai verksmas, kuris mums atrodo normalus kūdikių elgesys, gali būti sukeltas streso, patirto dėl išsiskyrimo. Urs Hunziker ir Ronald'as Barr'as iš Kanados McGill Universiteto medicinos fakulteto paprašė mamų savo trijų savaičių amžiaus kūdikius nešioti ant rankų arba minkštoje nešioklėje mažiausiai tris valandas per dieną, kol jiems sukaks trys mėnesiai. Daugiau nešiojami kūdikiai verkė net 43 procentais mažiau nei kūdikiai kontrolinėje grupėje. Jie taip pat verkė 51 procentu mažiau pavakare, kai kūdikiai paprastai būna irzliausi.

Sylvia Bell ir Mary Ainsworth vykdė tyrimą ir metus laiko iš arti stebėjo dvidešimt šešias mamų ir kūdikių poras laboratorijoje bei namuose. Jos pastebėjo, kad kai mamos greitai atsakydavo į kūdikių verksmą pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius, per kitus šešis gyvenimo mėnesius jie verkė mažiau. Daugiausiai dėmesio reikalavo tie kūdikiai, kurie ilgai laukdavo atsako į verksmą. Kūdikiai, į kurių verksmą buvo greitai atsakoma, mažiau reikalavo būti imami ant rankų, labiau džiaugėsi, kai buvo laikomi ant rankų.